Šiandien aš švenčiu. Ir visai ne gimtadienį ar kokią kitą kalendorinę šventę. Šiandien aš švenčiu, nes jau 6 mėnesius gyvenu be vaistų, kuriuos anot gydytojų turėjau gerti visą likusį gyvenimą. Šįkart apie mane ir apie ligą, pakeitusią mano gyvenimą.
Ne ne, vėžiu aš nesergu. Ir jokia kita mirtina liga irgi ne. Mano liga ne mirtina, bet kaip ir daugelis chroniškų ligų - varginanti. Jau 6-eri metai gyvenu su autoimunine liga - Hašimoto tiroiditu, kuris mane aplankė po pirmosios mergaitės gimimo ir nusprendė nebepasitraukti. Tada, dar 2008-aisiais, išgirdau nuosprendį, kad gyvensiu su vaistais (Eltroxin) visą likusį gyvenimą. Kaip ir visi nuolankūs pacientai, pasitikintys medicinos sistema, priėmiau tai, susitaikiau. Gėriau vaistukus ir po truputį gyvenau, karts nuo karto apsilankydama pas gydytojus, kad pakoreguotų dozę. O dozės kilo su kiekvienu gyvenimišku iššūkiu. Kol vieną dieną, kai jaučiausi visai ne kaip ir dozė vėl turėjo būti padidinta, manyje įvyko pirmasis lūžis. Tuo metu studijavau Psichologijos doktorantūroj mano taip išsvajotame Trinity College Dublin, dirbau Vaikų tyrimų centre (Children's Research Centre) ir, rodos, gyvenau savo svajonę. Tačiau ta svajonė atsisuko prieš mane - nuolatinė darbinė įtampa, vaikas darželyje nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, jos pastovios ligos, naktinis darbas ir budėjimas - viskas prisidėjo prie mano pašlijusios sveikatos. Supratau, kad svajonės svajonėmis, bet turiu kažką keisti, tik nežinojau ką. Tad kai gydytojas pasiūlė didesnę vaistų dozę, priėmiau verdiktą, bet prie jo paprašiau ir akademinių atostogų - 'kad susistatyčiau viską į vietas', tada pasakiau sau.
Tai buvo 2010-ieji - mano naujo gyvenimo pradžia. Tais pačiais metais išklausiau sveikos mitybos kursą (Nutrition for everyday living) Natūropatijos koledže Dubline (College of Naturopathic Medicine) ir pakeičiau savo šeimos mitybą. Ėmiau lankytis įvairiuose seminaruose, skaityti knygas apie sveiką gyvenseną ir stebėti kaip mano šeima ima keistis. Po pusmečio, kai turėjau grįžti atgal į koledžą, pasiprašiau dar 1-erių metų atostogų. Nebebuvau tikra ar ten mano vieta. Jaučiau, kad atrandu kitą kelią, kuris man atrodė vertingesnis, nei akademiniai titulai. Be to, į mūsų šeimą beldėsi nauja gyvybė, kuriai norėjau suteikti visa, kas geriausia, o labiausiai - sveiką mamą.
Dėl nėštumo, Eltroxin'o dozė vis didėjo, išsireguliavo kiti hormonai, kas vėl išvedė mane iš balanso, ypač po mažosios gimimo. Galutinis lūžis įvyko, kai vieną dieną man staiga dingo pienas (kaip dabar manau - dėl per didelės Eltroxin dozės). Nebegalėjau maitinti savo brangenybės. Man tai buvo tragedija. Susisiekiau su homeopatėm studentėm, iš Airijos Homeopatijos Mokyklos (Irish School of Homeopathy). Jas buvau atradusi anksčiau, kai reikėjo sureguliuoti vyresnėlės (ne)miegą. Labai greitai jos man atsiuntė vaistukų (Urtica urens). Po trijų dienų pienas sugrįžo. Tada supratau, kad noriu sužinoti daugiau, kad noriu būti pati savo šeimos gydytoja - išsigydyti save ir savo šeimą. Nebenorėjau gyventi su cheminiais vaistais ir nuolatinėj priklausomybėj nuo gydytojų. Tų metų (2011) rugsėjį prasidėjo mano homeopatinė kelionė, o kartu ir homeopatinis gydymas.
Taip jau yra, kad kai studijuoji homeopatiją, turi ir pati ją išbandyti ne tik ūmiose situacijose, bet ir taip vadinamą konstitucinį gydymą. Ne visi turi tikslą, kai jį pradeda. Bet mano tikslas buvo labai aiškus - aš norėjau atsikratyti kasdieninės Eltroxin'o dozės. Kaip ir daugelis, manau, aš tikėjausi tai pasiekti gana greitai. Tačiau ne visos ligos greitai išgydomos. O autoimuninės ypač. Juk, kai organizmas atsisuka pats prieš save, tam turi būti labai rimtos priežastys. O tik jas pašalinus galimas pasveikimas. Dažnai tų priežasčių šalinimas yra ilgas procesas, priklausantis ne tiek nuo homeopato, kiek nuo paties paciento. Po beveik 3-ejų metų homeopatinio gydymo (dažnai su pertraukom, kai suabejodavau savim ir savo potencialu pasveikti) aš nustojau gerti cheminius vaistus. Ne iš karto, po truputį mažinau dozę, dažnai dariausi tyrimus. Nieko nedariau neapgalvotai ir tik kai pasijutau pakankamai stipri, atsisakiau tabletės. Tai įvyko prieš 6 mėnesius - 2014-ųjų birželį.
Ne, tai dar nereiškia, kad jau pasveikau. Nors mano skydiaukės tyrimai per pastaruosius 6 mėnesius išliko normoje ir toliau turiu tirtis kas 3 mėnesius. Ir toliau mano antikūnių lygis daug kartų pakilęs, kas reiškia, kad imunitetas vis dar išsibalansavęs. Liga dar nepasitraukė, bet aš teisingam kely ir tuo labai džiaugiuosi. Homeopatija mane ir toliau palaiko ir turiu pripažinti, kad kur kas sėkmingiau nei cheminiai vaistai. Po didelės krizės nutraukus vaistus (nes organizmas turėjo išsivalyti), aš vėl atrandu save. Aš vėl jaučiu įvairias emocijas, kurias vaistai buvo užblokavę, ir mokausi gyventi įsiklausydama į save. Homeopatija, sveikas maistas, rūpinimasis savimi man padeda. O kiekvienas pas mane apsilankęs žmogus primena, kad svarbiausia prisiimti atsakomybę už savo pačios sveikimą. Visa kita - tik palydovai savigydos kely.
Tad šiandien švęsdama tokį didelį man pasiekimą, linkiu visiems pasitikėti savo vidine gijimo galia ir atrasti sau tinkamą palydovą. Jei nuspręsite, kad juo galėčiau tapti aš, žinote, kur mane rasti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą